FORUMAI
Vakar vakare stovėjau prie sūnaus kambario durų gal penkias minutes. Ir nežinojau, ką daryti. Pasibelsti? Palikti ramybėje? Paklausti, ar viskas gerai? O gal apsimesti, kad nieko nepastebiu? Mano sūnui penkiolika. Dar prieš porą metų mes labai daug kalbėdavomės. Jis grįždavo iš mokyklos ir pasakodavo viską. Apie draugus, mokytojus, kažkokius žaidimus, kurių aš vis tiek nesuprasdavau. Kartais net pavargdavau klausytis. Dabar atiduotų viską, kad vėl taip būtų. Grįžta iš gimnazijos, kažką pasiima iš šaldytuvo ir užsidaro kambaryje. Paklausiu, kaip sekėsi. „Normaliai.“ Ką veikė? „Nieko.“ Ar turi namų darbų? „Turiu.“ Ar padarei? „Padarysiu.“ Ir viskas. Prieš mėnesį auklėtoja parašė, kad suprastėjo pažymiai. Nieko katastrofiško, bet jis anksčiau mokėsi tikrai gerai. Paklausiau, kas vyksta. Pasakė, kad nieko. Vyras sako, kad reikia palikti jį ramybėje. Kad tokio amžiaus berniukai taip elgiasi. Bet man kažkas viduje neleidžia nusiraminti. Gal aš tikrai per daug kišuosi? O gal kaip tik dabar, kai jam sunku, turėčiau būti šalia? Tik kaip būti šalia žmogaus, kuris uždaro duris?
@slenkstis12 O, tos durys. Pas mus tas pats, tik dukrai keturiolika. Anksčiau net į tualetą negalėdavau ramiai nueiti, nes ji viską norėdavo pasakoti. Dabar, jeigu įeinu į jos kambarį, iš karto: „MAMA, BELSKIS!“ Kartą net ant durų priklijavo lapą su užrašu „PRIVATI TERITORIJA“. Aš jai pasakiau, kad čia mano namai. Ji atsakė, kad tada gal aš galiu ir jos dienoraštį skaityti, nes jis irgi mano namuose. Neturėjau ką atsakyti. Nors, prisipažinsiu, supykau.
Aš tai beldžiuosi. Bet jeigu neatsako, vis tiek įeinu. Nes man atrodo, kad vaikas negali užsidaryti kambaryje ir nuspręsti, jog su tėvais nebereikia bendrauti. Mano dukrai šešiolika. Ji irgi labai mėgsta sakyti, kad jai reikia privatumo. Bet kai vieną vakarą negrįžo sutartu laiku ir išjungė telefoną, tas privatumas kažkaip pasibaigė. Aš esu mama, ne kambario nuomininkė.
@vakarineruta VakarineRuta, bet ar tau neatrodo, kad taip galima tik dar labiau atstumti vaiką? Jeigu žmogus užsidaro ir nori pabūti vienas, o tu vis tiek įeini, jis turbūt dar labiau nenorės kalbėti. Aš pati vaikystėje labai nemėgau, kai mama įeidavo be leidimo. Iki šiol prisimenu.
@liepavakar Liepa, o jeigu tavo penkiolikmetis kambaryje verkia? Arba jam kas nors atsitiko? Tu irgi lauksi, kol pakvies?
@liepavakar Aš ir nelaikau. Tik man atrodo, kad mes kartais taip bijome pažeisti vaikų ribas, kad pamirštame savo atsakomybę.
Aš būtent tarp šitų dviejų minčių ir blaškausi. Nenoriu būti mama, kuri nuolat tikrina. Bet bijau būti mama, kuri nieko nepastebėjo. Ir paskui sužinojo per vėlai.
Aš dirbu mokykloje. Esu chemijos mokytoja. Ir galiu pasakyti, kad paaugliai kartais mokykloje būna visiškai kitokie negu namuose. Su kolegomis juokaujame, kad svetimus vaikus suprantame geriau negu savus. Mano sūnui septyniolika. Jis praleidinėja pirmas pamokas, ginčijasi dėl pažymių, sako, kad mokykla beprasmė. Aš su savo mokiniais galiu kalbėti apie motyvaciją, ateitį, pasirinkimus. O su sūnumi po penkių minučių jau ginčijamės. Kartą jis man pasakė: „Tu net namie negali nustoti būti mokytoja.“ Ir man buvo labai skaudu. Nes turbūt jis teisus.
Aš gal būsiu nepopuliari. Bet man atrodo, kad penkiolikmečiui dar per anksti visiškai užsidaryti nuo tėvų. Jis gyvena šeimoje. Turi pareigų. Turi mokytis. Negali tiesiog pasakyti „nenoriu kalbėti“ ir viskas. Mano sūnui šešiolika. Ir aš jau dabar matau, kas būna, kai per daug leidžiama. Pažymiai krenta, namų darbai neatlikti, o jis aiškina, kad nori po dešimtos klasės mokytis amato. Aš tikrai nemanau, kad tėvai turi tiesiog stebėti ir nieko nedaryti.
@rasaisryto Daiva, bet mokytis amato nėra tragedija. Man atrodo, tu dabar kalbi ne apie užsidarymą, o apie tai, kad sūnus renkasi ne tai, ko tu nori.
@kopasuvejais Aš kalbu apie atsakomybę. Jeigu vaikas nustoja stengtis, tai nėra vien pasirinkimo klausimas.
@rasaisryto Bet gal jis stengtųsi, jeigu matytų prasmę? Ne visi turi norėti universiteto.
@kopasuvejais Lengva taip kalbėti, kai nereikia galvoti, kaip vaikas gyvens po dešimties metų.
@rasaisryto Daiva, atsiprašau, bet aš čia su Kopa sutinku.
Man atrodo, kad kartais mes taip norime vaikams gero gyvenimo, kad visai nebeklausome, kokio gyvenimo jie patys nori .
@gintare8 Gintare, tu gali su kuo nori sutikti. Bet aš savo vaikui nenoriu gyvenimo nuo algos iki algos. Aš pati taip gyvenau. Ir žinau, ką tai reiškia.
Aš dabar pagalvojau, kad gal ir pati per daug kalbu apie pažymius. Nes kai sūnus grįžta, pirmas klausimas dažnai būna apie mokyklą. Gal jis jau iš anksto žino, kad pradėsiu klausinėti.
Slenkstis12, man užkliuvo tavo paskutinis sakinys. „Gal jis jau iš anksto žino, kad pradėsiu klausinėti.“ Norėčiau tavęs paklausti: kai sūnus grįžta namo, ko tu pati labiausiai nori? Sužinoti, kaip jam sekėsi mokykloje? Patikrinti, ar viskas gerai? Ar tiesiog vėl pajusti, kad tarp jūsų yra tas artumas, kuris buvo anksčiau? Nes kartais vienu klausimu bandome pasiekti kelis dalykus. O paauglys gali išgirsti tik vieną – kad jį tikrina. Ir dar noriu atkreipti dėmesį į mūsų diskusiją. Rasa kalba apie baimę dėl vaiko ateities. Kopa – apie teisę rinktis. VakarineRuta – apie tėvų atsakomybę už saugumą. Liepa – apie privatumą. Man atrodo, kad nė viena iš šių temų nėra nereikšminga. Bet gal pabandykime nepamiršti, kad Slenkstis12 šiuo metu labiausiai skauda ne dėl pažymių. Ji pasakoja, kad nebežino, kaip prieiti prie savo sūnaus.
Taip. Man trūksta jo. Keista taip sakyti, nes jis kiekvieną dieną namuose. Bet man jo trūksta. Kartais girdžiu, kaip jis kambaryje juokiasi kalbėdamas su draugais. Taip garsiai, kaip seniai nesijuokė su mumis. Ir man tada pasidaro pavydas. Net gėda prisipažinti. Pavydžiu jo draugams. Nes jie žino, kas jį juokina. O aš nebežinau.
Aš irgi pavydžiu. Mano dukrai penkiolika. Ji su draugėmis gali kalbėti telefonu iki vidurnakčio. O su manimi penkios minutės – jau per daug. Kartą paklausiau, kodėl su manimi nieko nepasakoja. Ji atsakė: „Nes tu iš karto pradedi komentuoti.“ Aš pasakiau, kad juk tik noriu padėti. Ji atsakė: „Va būtent.“ Ir nuėjo. Iki šiol galvoju, ką tai reiškė.
@puselango PuseLango, man atrodo, labai aiškiai pasakė. Kad nenori, jog kiekvieną jos mintį vertintum. Aš pati pagaunu save taip darant. Dukra pasako, kad susipyko su drauge. O aš iš karto: „Gal tu pati kažką ne taip pasakei?“ Arba: „Tai gal nereikia su tokiais žmonėmis draugauti.“ O ji gal tiesiog norėjo papasakoti.
@monikab Man tas „gal kartais tylėti“ labai sunkus. Nes atrodo, kad tada nesu gera mama.
O aš kartais specialiai nieko nekomentuoju. Dukra pasako, kad mokykloje kažkas atsitiko. Aš tik klausau. Ir tada ji pati po kiek laiko paklausia, ką manau. Bet ne visada. Kartais tiesiog nueina. Ir aš lieku su savo nuomone, kurios niekam nereikia. :)
@kopasuvejais Kopa, o jeigu dukra pasakytų, kad ketina nakvoti pas žmogų, kurio nepažįsti? Irgi tik klausytum?
Ne. Bet mes dabar kalbame apie tai, kad vaikas pasakoja apie savo dieną. Kodėl iš karto reikia kraštutinumų?
Nes kartais iš pradžių atrodo smulkmena. O paskui paaiškėja, kad viskas daug rimčiau.
@vakarineruta Bet jeigu visada reaguosi taip, lyg viskas gali būti labai rimta, vaikas gal apskritai nustos pasakoti.
@vakarineruta Ne. Aš už tai, kad prieš įeidama į kito žmogaus kambarį pasibelstum. Net jeigu tas žmogus tavo vaikas.
Matau, kad čia jau atsirado gana stiprus nesutarimas. Ir galbūt jis kyla ne tik dėl pačių durų. VakarineRuta, tu pasakojai apie dukrą, kuri negrįžo sutartu laiku ir išjungė telefoną. Gali būti, kad po tokios patirties tau sunku ramiai priimti uždarytas duris ar neatsakytus klausimus. Liepa, tu prisimeni savo vaikystę, kai mama įeidavo be leidimo. Ir tau svarbu, kad vaikas turėtų erdvės, kurioje gali jaustis savarankiškas. Nenoriu jūsų sutaikyti vien dėl to, kad diskusija būtų ramesnė. Bet norėčiau paklausti VakarineRutos: kai dukra neatsiliepia, kas tau baisiausia? Ir Liepos: kai mama įeidavo be leidimo, ką tada jausdavai? Galbūt šie atsakymai padės geriau suprasti, kodėl kiekvienai iš jūsų šis klausimas toks svarbus.
Baisiausia, kad jai kas nors atsitiko. Aš išsiskyrusi. Dukra gyvena su manimi. Jos tėvas kitame mieste. Ir jeigu kas nors nutiktų, aš būčiau viena atsakinga. Kai ji tą vakarą negrįžo, aš jau įsivaizdavau viską. Ligonines. Policiją. Nelaimes. Paskui paaiškėjo, kad ji buvo pas draugę ir tiesiog nenorėjo, kad skambinėčiau. Aš buvau tokia pikta, kad net negalėjau normaliai kalbėti.
O aš vaikystėje jausdavausi taip, lyg neturėčiau nieko savo. Mama galėdavo įeiti bet kada. Atidaryti stalčius. Pažiūrėti, ką rašau. Kartą perskaitė mano laišką draugei. Ir paskui dar komentavo. Nuo tada pradėjau viską slėpti. Net dalykus, kuriuose nebuvo nieko blogo. Tiesiog nenorėjau, kad ji žinotų.
O aš perskaičiau. Sūnui penkiolika. Ir dabar nežinau, ar padariau didžiausią klaidą savo gyvenime. Jis buvo palikęs telefoną virtuvėje. Atėjo žinutė. Ekrane pamačiau kažką apie muštynes. Aš išsigandau. Atidariau. Paskui perskaičiau dar kelias. Ir sužinojau, kad jis su draugais planavo susitikti su kažkokiais vyresniais vaikinais. Nežinau, ar ten tik kalbos, ar rimtai. Bet kai sūnus sužinojo, kad skaičiau, pasakė: „Tu man daugiau ne mama.“ Ir jau keturias dienas beveik nekalba.
@laiptaiistoga aš tavo vietoje būčiau dariusi tą patį. Jeigu yra kalbų apie muštynes, čia jau saugumo klausimas.
@laiptaiistoga O aš nežinau. Suprantu, kad išsigandai. Bet jeigu skaitai vaiko žinutes, pasitikėjimą paskui labai sunku atkurti.
Aš žinau. Bet ką turėjau daryti? Apsimesti, kad nemačiau?
Aš būčiau skaičiusi. Ir nesijausčiau kalta. Jeigu mano vaikas planuotų muštynes, man jo privatumas tuo momentu būtų antraeilis.
@rasaisryto bet ar žinome, kad jis planavo muštynes? Gal tiesiog kalbėjo. Paaugliai kartais rašo visokių nesąmonių
@rasaisryto Aš nesakau, kad reikia laukti. Sakau, kad pirmiausia reikia suprasti, kas vyksta.
@kopasuvejais Aš ir bandžiau suprasti. Bet jis nieko nepasakoja. Tik sako, kad esu šnipė. Ir kad daugiau niekada manimi nepasitikės.
@laiptaiistoga man net baisu skaityti. Nes aš irgi kartais pagalvoju apie sūnaus telefoną. Ne todėl, kad noriu jį kontroliuoti. Tiesiog norėčiau žinoti, ar jam viskas gerai. Bet bijau, kad jeigu pradėčiau tikrinti, mūsų santykiai būtų dar blogesni.
Aš čia gal parašysiu kažką, kas man pačiai labai sunku. Mano dukrai septyniolika. Pastaruoju metu ji labai užsisklendusi. Kartais visą dieną neišeina iš kambario. Anksčiau galvojau, kad tiesiog paauglystė. Bet prieš kelias savaites pastebėjau, kad ji beveik nebevalgo su mumis. Naktimis nemiega. Rytais sunkiai keliasi. Ir kartą pasakė: „Kartais norėčiau tiesiog dingti.“ Aš nežinojau, ką atsakyti. Paklausiau, ką turi omenyje. Ji pasakė, kad nieko, kad tik pavargo. Ir daugiau nebekalbėjo. Dabar kiekvieną vakarą klausausi, ar jos kambaryje viskas gerai. Bijau ir įeiti, ir neįeiti.
@naktinelempa Vilma, labai norisi tave apkabinti. Aš nežinau, ką pasakyti. Bet man atrodo, kad čia jau tikrai nereikėtų laukti.
Aš irgi taip manau. Jeigu mano dukra taip pasakytų, aš iš karto ieškočiau pagalbos.
Aš bandžiau kalbėti. Ji sako, kad nenori jokio psichologo. Kad aš viską dramatizuoju. Ir kad jeigu dar kartą pradėsiu apie tai kalbėti, ji apskritai man nieko nebesakys.
@naktinelempa čia jau kita situacija negu tiesiog uždarytos durys. Man atrodo, kad dabar svarbiausia ne tai, ar dukra supyks. O kad ji būtų saugi.
NaktineLempa, ačiū, kad parašei. Norėčiau į tavo pasakojimą sureaguoti atskirai, nes jame yra dalykų, kurių nereikėtų laikyti vien įprastu paauglišku užsisklendimu. Dukros pasakymas, kad kartais norėtų dingti, kartu su ryškiais miego, valgymo ir bendravimo pokyčiais yra pakankama priežastis rimtai susirūpinti jos savijauta. Tokioje situacijoje svarbu ne tik gerbti privatumą, bet ir pasirūpinti saugumu. Jeigu dar nepaklausei, siūlyčiau ramiai ir tiesiai paklausti, ar sakydama, kad norėtų dingti, ji turi minčių apie savęs žalojimą ar savižudybę. Toks klausimas pats savaime tokių minčių nesukelia. Jeigu paaiškėtų, kad ji turi ketinimą, planą arba negali būti saugi, reikėtų nelaukti ir kreiptis skubios pagalbos, nepaliekant jos vienos. Net jeigu ji tokias mintis neigtų, tavo aprašyti pokyčiai verti artimiausiu metu aptarti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Pagalbos gali pirmiausia kreiptis ir pati, jeigu dukra kol kas atsisako. Nenorėčiau, kad šioje situacijoje liktum viena su baime ir klausimu, ar turi teisę įsikišti. Ir kitoms mamoms noriu pasakyti: privatumas yra svarbus, tačiau kai kyla pagrįstas susirūpinimas dėl vaiko saugumo, suaugusiojo atsakomybė neišnyksta.
@aurima Ačiū, Aurima. Aš jos tiesiai neklausiau. Bijojau. Man atrodė, kad jeigu paklausiu, ji dar labiau užsidarys. Bet dabar suprantu, kad turiu išdrįsti. Šiandien bandysiu su ja ramiai pasikalbėti. Ir susisieksiu su gydytoju.
@naktinelempa labai linkiu, kad pavyktų. Mano dukrai septyniolika. Ji išoriškai atrodo visai kitokia. Puikiai mokosi. Dalyvauja olimpiadose. Visur suspėja. Mokytojai giria. Bet namuose kartais verkia, kad nieko nesugeba. Jeigu gauna devynetą, sako, kad yra kvaila. Jeigu nepakviečia į kokį renginį, galvoja, kad niekam nepatinka. Ir aš nežinau, kaip jai padėti. Nes visi aplinkui sako, kad turėčiau džiaugtis tokiu vaiku. O aš matau, kad ji labai pavargusi.
@kavosdeme Renata, bet gal tavo dukra tiesiog labai reikli sau? Tai nebūtinai blogai. Aš kartais norėčiau, kad mano sūnus bent pusę tiek stengtųsi.
@rasaisryto Daiva, mano dukra kartą verkė tris valandas dėl devyneto. Aš tikrai nemanau, kad čia kažkas, ko reikėtų pavydėti.
@kavosdeme Aš nesakiau, kad pavydžiu. Tik sakau, kad atsakomybė ir pastangos yra geros savybės.
@rasaisryto Taip. Bet kai žmogus nebegali sau leisti suklysti, tai jau nebe tik pastangos.
@kavosdeme Aš čia su KavosDeme sutinku. Mokykloje matau vaikų, kurie labai gerai mokosi, bet gyvena nuolatinėje įtampoje. Ir matau tokių, kurie visai nustoja stengtis. Kartais man atrodo, kad abu kraštutinumai gali slėpti panašų dalyką. Baimę nepateisinti lūkesčių. Nors, žinoma, ne visada.
Gerai, gal aš per greitai sureagavau. Tiesiog mano sūnus dabar viską meta. Ir kai skaitau apie vaikus, kurie stengiasi, man sunku nepagalvoti, kad norėčiau bent truputį tokio požiūrio namuose. Bet suprantu, kad tavo dukrai tikrai nelengva.
Aš dabar skaitau ir galvoju, kad mes visos matome tik mažą savo vaikų gyvenimo dalį. Viena mama mato blogus pažymius. Kita – gerus. Viena mato uždarytas duris. Kita – nuolatinį mokymąsi. Bet nežinome, kas jų galvose. Ir man nuo tos minties dar baisiau.
Slenkstis12, tu parašei, kad nuo minties apie nežinomybę tau dar baisiau. Norėčiau prie to sugrįžti. Nes tavo pirmojoje žinutėje buvo labai daug klausimų apie sūnų. O dabar galime paklausti ir apie tave. Kas tau sunkiausia, kai nežinai, ką jis išgyvena? Ar baimė, kad jam blogai? Ar jausmas, kad nebesi tokia svarbi jo gyvenime? Ar mintis, kad galbūt kažko nepastebėjai? Galbūt visi šie dalykai vienu metu. Ir dar norėčiau paklausti, ar esi bandžiusi su juo kalbėti ne apie mokyklą, ne apie pažymius, ne apie tai, ką jis turi padaryti, o tiesiog apie tai, kad jo pasiilgsti. Nežinau, kaip jis sureaguotų. Bet man įdomu, ar jis apskritai žino, kad tau trūksta jūsų ankstesnio artumo.
@aurima Ne. Niekada jam taip nesakiau. Man atrodo, kad būtų labai keista. Jis turbūt pasakytų: „Mama, nu baik.“ Ir man būtų gėda.
Aš savo dukrai kartą pasakiau, kad pasiilgstu mūsų pokalbių. Ji atsakė: „Mama, tu tokia dramatiška.“ Aš supykau. Pasakiau, kad negaliu net normaliai pasakyti, ką jaučiu. Ji atsiduso ir išėjo. O po dviejų dienų pati atėjo pas mane į virtuvę. Atsisėdo. Ir pradėjo pasakoti apie kažkokią mergaitę iš klasės. Nežinau, ar tai buvo susiję su mano pasakymu. Gal visai ne. Bet man tada buvo labai gera.
O mano dukra, kai pasakau, kad jos pasiilgstu, atsako: „Tai susirask draugų.“ Ir man norisi jai pasakyti, kad aš turiu draugų. Bet ji yra mano dukra. Ir tai ne tas pats.
Man atrodo, kad paaugliams kartais labai sunku priimti tėvų jausmus. Nes jie patys dar nesupranta savųjų. Bet čia tik mano nuomonė.
@liepavakar Liepa, o man atrodo, kad kartais jie tiesiog būna nemandagūs. Ir nereikia kiekvieno grubaus atsakymo aiškinti paauglyste.
@vakarineruta Sutinku. Mano dukra kartais pasako tokių dalykų, kad norisi atimti telefoną iki pilnametystės. Bet paskui prisimenu save keturiolikos. Ir galvoju, kad mama su manimi turėjo tikrai daug kantrybės.
@kopasuvejais O aš neprisimenu, kad būčiau taip kalbėjusi su savo mama. Mes turėjome pagarbą. Gal ir bijojome tėvų. Bet bent jau žinojome ribas.
@gintare82 Gal ir baimė. Bet kartais man atrodo, kad šiandien vaikai visai nieko nebebijo.
O aš nenoriu, kad mano vaikas manęs bijotų.
@gintare82 Aš irgi nenoriu. Bet nenoriu ir to, kad jis su manimi kalbėtų kaip su draugu, kuriam gali bet ką pasakyti.
@rasaisryto O aš kaip tik norėčiau, kad dukra galėtų man pasakyti beveik viską. Net jeigu man nepatiks.
@kopasuvejais Beveik viską? O jeigu pasakys, kad rūko? Ar geria? Ar meluoja? Tiesiog klausysi ir šypsosies?
@rasaisryto Daiva, tu vėl viską nuvedi į kraštutinumus. Aš nesakiau, kad nereaguosiu. Sakiau, kad noriu, jog ji nebijotų pasakyti.
Matau, kad dabar kalbame apie dar vieną sudėtingą dalyką. Ar vaikas gali būti atviras su tėvais, jeigu žino, kad už tam tikrą elgesį sulauks pasekmių? Ir ar tėvai gali išlaikyti ribas taip, kad vaikas vis tiek norėtų su jais kalbėti? Man atrodo, kad čia nėra vieno paprasto atsakymo. Tačiau norėčiau paklausti Rasos ir Kopos. Rasa, kai sakai, kad vaikui reikia žinoti pasekmes, ar labiau galvoji apie jo elgesio keitimą, ar apie tai, kad jis išmoktų atsakomybės? Kopa, kai sakai, kad nori, jog dukra galėtų pasakyti beveik viską, ar yra dalykų, kuriuos išgirdusi pati nežinotum, kaip sureaguoti? Nes man atrodo, kad abi norite apsaugoti savo vaikus. Tik labai skirtingai įsivaizduojate, kaip tai padaryti.
Noriu, kad išmoktų atsakomybės. Nes gyvenime niekas jo neglostys už tai, kad kažko nenori. Jeigu neateis į darbą, niekas nesakys: „Vargšeli, gal tau šiandien sunku.“
O aš tikrai nežinočiau, kaip reaguoti, jeigu dukra pasakytų, kad, pavyzdžiui, pabandė narkotikų. Tikriausiai išsigąsčiau. Gal net pradėčiau rėkti. Nors dabar čia gražiai kalbu apie pasitikėjimą.
Gal. Bet vis tiek nenoriu, kad dukra manęs bijotų.
Aš dabar prisiminiau vieną dalyką. Prieš kokius metus sūnus man pasakojo apie draugą, kuris mokykloje buvo kažką pavogęs. Aš tada pradėjau aiškinti, kaip tai blogai. Kad tokie draugai gali jį įtraukti į problemas. Kad reikia atsargiai rinktis draugus. Jis nieko nesakė. O paskui daugiau apie tą draugą nebepasakojo. Gal jis tada tiesiog norėjo pasidalinti istorija. O aš iš karto pradėjau moralizuoti.
@slenkstis12 man labai pažįstama. Aš irgi dažnai įjungiu mokytojos balsą. Kartą sūnus pasakė, kad mokykloje buvo konfliktas. Aš iš karto pradėjau klausinėti, kas kaltas, kas ką pasakė, ar buvo mokytojas. Jis atsakė: „Mama, aš tau ne ataskaitą rašau.“ Ir daugiau nieko nepasakojo.
@melynastermosas Taip. Aš turbūt irgi noriu ataskaitų. Nes darbe viskas aišku. Yra skaičiai. Yra dokumentai. Jeigu kažkas nesutampa, gali patikrinti. O su sūnumi nieko negaliu patikrinti. Ir man nuo to labai neramu.
Aš kartais pagalvoju, kad norėčiau vienos dienos, kai dukra vėl būtų maža. Ne visam laikui. Tik vienos dienos. Kai galėčiau ją apkabinti, o ji nepasakytų „mama, baik“. Kai galėčiau paklausti, kas atsitiko, ir ji pasakytų. Kai nereikėtų spėlioti. Bet paskui pažiūriu, kaip ji dabar juokiasi su draugėmis, kaip pati renkasi drabužius, kaip turi savo nuomonę. Ir suprantu, kad nenorėčiau atimti iš jos to augimo. Tik man pačiai sunku.
@puselango PuseLango, labai gražiai parašei. Aš irgi norėčiau vienos tokios dienos. Bet gal tikrai labiausiai ilgiuosi ne jo mažo. O to jausmo, kad žinau, kas su juo vyksta.
Aš vis tiek manau, kad penkiolikmetis turi bent minimaliai pasakyti tėvams, kas vyksta. Ne viską. Bet jeigu pažymiai krenta, jeigu keičiasi elgesys, jeigu kažkas negerai, negalima tiesiog užsidaryti.
@vakarineruta O jeigu jis pats nežino, kas su juo vyksta? Aš penkiolikos irgi kartais nežinojau. Buvau pikta. Liūdna. Norėjau būti viena. Ir jeigu mama būtų paklaususi, kas man yra, nebūčiau turėjusi atsakymo.
@liepavakar O mes turime visada sugebėti? Kartais man atrodo, kad iš tėvų reikalaujama begalinės kantrybės. O vaikams leidžiama viskas, nes jie paaugliai.
Man sunku. Labai. Ir dabar pirmą kartą taip tiesiai parašiau. Nes visą laiką galvoju apie sūnų. Ar jam gerai. Ar jis turi draugų. Ar mokykloje niekas nesityčioja. Ar jis nesijaučia vienišas. O apie save net nepagalvoju. Kartais man atrodo, kad aš pati esu kažkokia palikta. Nors suprantu, kad jis tiesiog auga. Bet man vis tiek skauda.
Slenkstis12, norėčiau sustoti prie tavo paskutinės minties. „Kartais man atrodo, kad aš pati esu kažkokia palikta.“ Man atrodo, tai labai svarbus sakinys. Nes iki šiol daug kalbėjome apie tai, ką daro ar nedaro paaugliai. O dabar tu įvardijai savo pačios jausmą. Galbūt tavo sūnus iš tiesų tiesiog ieško daugiau savarankiškumo. Galbūt jo gyvenime yra dalykų, apie kuriuos kol kas nenori kalbėti. Galbūt jam sunku. Mes to nežinome. Bet žinome, kad tau šis pasikeitimas skaudus. Ir norėčiau paklausti: kai sakai, kad jautiesi palikta, ko labiausiai ilgiesi – sūnaus pasakojimų, jo dėmesio ar jausmo, kad vis dar esi jam reikalinga? Nes kartais vaiko augimas reiškia, kad mūsų vaidmuo keičiasi. Ir tai gali būti labai nelengva priimti.
Man atrodo, kad noriu jaustis reikalinga. Bet dabar net gėda taip rašyti. Nes juk jis neturi būti atsakingas už mano jausmus. Jis turi augti. Turėti draugų. Savo gyvenimą. O aš turiu džiaugtis. Bet kartais visai nesidžiaugiu. Kartais noriu, kad jis vėl ateitų į virtuvę ir pasakytų: „Mama, žinai ką?“ Ir pradėtų pasakoti. Net jeigu apie kokį nors kvailą žaidimą.
@slenkstis12 Slenkstis12, aš jau daug vyresnė. Mano vaikai seniai suaugę. Bet labai gerai prisimenu tą laiką. Kai jie pradėjo turėti savo gyvenimus, man atrodė, kad kažkas iš manęs atimama. Nors niekas nieko neatėmė. Tiesiog jie augo. Ir aš turėjau išmokti gyventi ne vien jų gyvenimais. Nelengva buvo. Kartais ir dabar nelengva.
Mano sūnui 29. Ir jis vis dar kartais sako, kad per daug kišuosi. Aš galvoju, kad viskas prasidėjo būtent paauglystėje. Kai jis pradėjo užsidaryti kambaryje. Aš tada labai stengiausi neprarasti ryšio. Klausinėjau. Siūliau kartu kažką veikti. Kartais net apsimesdavau, kad domiuosi jo kompiuteriniais žaidimais. O jis vis tiek tolsta. Dabar galvoju, kad gal per daug stengiausi. Bet tada atrodė, kad jeigu nustosi stengtis, jis visai nutols.
@pupa_1974 Pupa, būtent. Aš bijau nustoti stengtis. Nes atrodo, kad tada viskas nutrūks.
O aš dabar kartais galvoju, kad gal ryšys būtų išlikęs geresnis, jeigu būčiau mažiau spaudusi. Bet nežinau. Nes tada gal būčiau sau priekaištavusi, kad per mažai dariau.
Aš noriu pasakyti vieną dalyką. Man atrodo, kad mes kartais taip bijome prarasti ryšį, jog pradedame jį tikrinti. Ar vaikas kalba? Ar apkabina? Ar pasakoja? Ar ateina pats? Ir kiekvieną kartą, kai neateina, jaučiamės atstumtos. Bet gal jam tiesiog tuo metu įdomiau su draugais. Ir tai nebūtinai apie mus.
@kopasuvejais Kopa, tu labai gražiai kalbi. Bet kai vaikas negrįžta namo, kai meluoja, kai slepia, tada jau nebe tik apie draugus.
@vakarineruta VakarineRuta, aš dabar kalbu apie Slenkstis12 sūnų. Jis grįžta namo. Jis tiesiog mažiau kalba.
Aš dabar pagalvojau, kad gal visą laiką ieškau ženklų, jog kažkas blogai. Jeigu jis tyli – blogai. Jeigu juokiasi su draugais – man skaudu. Jeigu gauna septynetą – nerimauju. Jeigu užsidaro duris – galvoju, kad slepia. Ir turbūt jam labai sunku šalia manęs. Nors aš tikrai nenoriu jo spausti.
@slenkstis12 Slenkstis12, o gal galėtum vieną vakarą tiesiog pasiūlyti kartu ką nors nuveikti? Ne kalbėtis apie problemas. Ne aiškintis pažymių. Tiesiog kažką, kas jam patinka. Mano sūnus kartais sutinka kartu važiuoti automobiliu. Ir tada, kai nereikia žiūrėti vienas kitam į akis, kažką pasako. Nedaug. Bet daugiau negu namuose.
Mes anksčiau kartu kepdavome picą. Jis labai mėgdavo. Dabar jau seniai nesiūliau. Nes galvojau, kad jam nebeįdomu. Gal pabandysiu .
Tik man atrodo, kad nereikia apsimesti, jog viskas gerai, jeigu pažymiai krenta. Galima ir picą kepti, ir apie mokyklą pasikalbėti.
Ne. Nes man atrodo, kad kartais mes taip bijome sugadinti santykius, jog nustojame būti tėvais.
Man atrodo, kad čia galime palikti šį nesutarimą neišspręstą. Rasa primena apie atsakomybę už mokslus. Kopa – apie galimybę pabūti kartu be reikalavimų. MelynasTermosas pasiūlė paprastą bendrą veiklą. O Slenkstis12 prisiminė picą. Ir man įdomu, kad būtent prisiminimas apie picą nuskambėjo visai kitaip negu klausimai apie pažymius. Slenkstis12, kai prisiminei, kaip kartu kepdavote picą, ką pajutai? Ar tai buvo ilgesys? Ar džiaugsmas? Ar gal net truputį vilties, kad dar galite turėti tokių akimirkų? Ir dar norėčiau pasakyti vieną dalyką. Bendra veikla nebūtinai turi tapti būdu išgauti pokalbį. Kartais galima tiesiog kepti picą. Net jeigu sūnus nieko nepapasakos.
Man pasidarė gera. Ir liūdna. Nes prisiminiau, kaip jis mažas stovėdavo ant kėdės ir dėliodavo sūrį. Dabar jau už mane aukštesnis. Bet gal tikrai galėtume kartu kažką pagaminti. Tik bijau, kad pasakys „nenoriu“.
@slenkstis12 Tai gal pasakys. Mano dukra devynis kartus iš dešimties sako „nenoriu“. O dešimtą kartą pati ateina.
O aš kartais pasakau, kad šiandien vakarienę gaminsime kartu. Ne klausiu. Tiesiog pasakau. Ir dukra ateina. Paburba, bet ateina.
Aš ką tik parašiau sūnui žinutę. Nors jis kitame kambaryje. Paklausiau, ar norėtų savaitgalį kartu iškepti picą. Jis atrašė: „Gal.“ Ir dar pridėjo kažkokį besijuokiantį veiduką. Aš dabar sėdžiu ir šypsausi kaip kvailė. Nors žinau, kad „gal“ dar nieko nereiškia.
@slenkstis12 Mano dukros kalba „gal“ kartais reiškia „taip“. Bet kartais reiškia „ne“. Tai čia dar nieko nežinome. :)
Taip. Svarbu, kad atsakė. Nors gal aš vėl per daug sureikšminu.
Slenkstis12, gal šį kartą nereikia iš karto vertinti, ar per daug sureikšmini. Tu parašei sūnui. Jis atsakė. Ir tu apsidžiaugei. Tai tiesiog įvyko. Nežinome, ar savaitgalį kepsite picą. Nežinome, ar jis pradės daugiau kalbėti. Ir tikrai nežinome, ar vienas toks vakaras ką nors pakeis. Bet galbūt šiandien tau svarbu tai, kad atsirado mažas, paprastas kontaktas. Be klausimų apie pažymius. Be aiškinimosi, kodėl jis užsidaro. Tiesiog pasiūlymas kartu ką nors nuveikti.
Aš dabar pagalvojau, kad gal man labiausiai reikia išmokti ištverti tą nežinojimą. Nes aš visą laiką noriu atsakymų. Kodėl jis tyli? Kodėl nepasakoja? Kodėl pažymiai blogesni? Kodėl su draugais juokiasi, o su mumis ne? Ir gal kartais tie atsakymai net neegzistuoja. Gal jis pats nežino. Bet man vis tiek sunku.
@slenkstis12 Man irgi sunku. Ir aš nenoriu apsimesti, kad jau viską supratau. Nes rytoj dukra vėl užtrenks duris. Ir aš vėl supyksiu. Nors šiandien čia taip gražiai kalbame apie privatumą.
Aš rytoj irgi turbūt pasakysiu ką nors kvailo apie dukros drabužius. Ir ji vėl sakys, kad man gėda su ja eiti į miestą. Nors iš tikrųjų man negėda. Na, kartais truputį.
O aš rytoj vis tiek paklausiu sūnaus, ar padarė namų darbus. Ir neketinu dėl to atsiprašyti.
O aš rytoj vis tiek paklausiu sūnaus, ar padarė namų darbus. Ir neketinu dėl to atsiprašyti.
O aš rytoj patikrinsiu, ar dukra grįžo sutartu laiku. Ir jeigu negrįš, skambinsiu. Net jeigu jai nepatiks.
O aš rytoj bandysiu prieš įeidama į vaiko kambarį pasibelsti. Nors kartais pati pamirštu.
Man atrodo, kad šiandien mūsų diskusija labai gerai parodė, kokie skirtingi gali būti tėvų išgyvenimai. Vienos labiausiai bijo, kad vaikui kas nors nutiks. Kitos – kad praras jo pasitikėjimą. Trečios – kad nesugebės jo paruošti savarankiškam gyvenimui. O kai kurios tiesiog labai ilgisi ankstesnio artumo. Ir man atrodo, kad visos šios patirtys vertos dėmesio. Tačiau nenorėčiau, kad ši diskusija baigtųsi vienu patarimu, kaip reikia elgtis su paaugliu. Nes nėra vieno būdo, kuris tiktų visoms šeimoms. Noriu pakviesti moteris, kurios išgyvena panašius sunkumus su paaugliais, prisijungti prie mūsų savitarpio palaikymo grupės „Sunki paauglystė“. Forume galime dalytis patirtimis, tačiau grupėje turime galimybę kalbėtis išsamiau, išgirsti viena kitą, aptarti konkrečias situacijas ir kartu ieškoti būdų geriau suprasti save bei savo santykius su augančiais vaikais. Jeigu norėtumėte dalyvauti, parašykite mums per svetainės „Susisiekime“ formą, nurodydamos, kad domina grupė „Sunki paauglystė“. Ir, žinoma, ši diskusija lieka atvira.
Ačiū visoms. Aš tikrai pagalvosiu apie grupę. Nes šiandien supratau, kad man labai trūksta ne tik pokalbių su sūnumi. Man trūksta ir galimybės su kuo nors pasikalbėti apie tai, kaip jaučiuosi pati. Vyras sako, kad viskas normalu. Draugės sako, kad visi paaugliai tokie. O aš vis tiek nerimauju. Ir kartais jaučiuosi labai viena. Šiandien bent jau pamačiau, kad ne aš viena stoviu prie tų uždarytų durų.
Aš irgi norėčiau prisijungti prie grupės. Bet pirmiausia šiandien pasikalbėsiu su dukra ir kreipsiuosi pagalbos. Labai bijau. Bet nebenoriu vien tik klausytis už durų.
Aš irgi pagalvosiu. Nors iš karto sakau, kad tikriausiai su puse jūsų nesutiksiu. :)
Tai gal kaip tik bus įdomu.
Aš irgi nesu iš tų, kurios viskam pritars.
Bet gal kartais verta išgirsti, kaip gyvena kitos šeimos.
O aš gal pirmiausia dar paskaitysiu. Man lengviau klausytis negu kalbėti.
Liepa, tai irgi visiškai priimtina. Grupėje niekas neturi kalbėti daugiau, negu tuo metu nori. Svarbu, kad būtų galimybė būti kartu, išgirsti ir būti išgirstai. O šiandien noriu padėkoti visoms, kurios pasidalijote savo patirtimis. Ir toms, kurios nesutikote. Ir toms, kurios pripažinote, kad pačios nežinote atsakymo. Nes santykiai su paaugliais kartais iš tiesų pilni nežinomybės. Slenkstis12, jeigu savaitgalį kepsite picą, galėsi papasakoti. O jeigu nekepsite – irgi. Tai ne egzaminas. Ir ne įrodymas, ar esi gera mama.
Dar vienas mažas dalykas. Sūnus ką tik išėjo iš kambario. Atėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Ir paklausė: „Mama, o kokią picą kepsim?“ Aš vos neapsiverkiau. Bet susilaikiau. Pasakiau, kad kokią norės. Jis sako: „Tik ne su ananasais.“ Ir nuėjo atgal. Durys vėl užsidarė. Bet kažkaip šį kartą jos neatrodo tokios baisios. Bent jau šiandien.
Svarbiausia, kad ne su ananasais. :)
Šituo klausimu su tavo sūnumi visiškai sutinku.
Pagaliau tema, dėl kurios visos galime sutarti.
Ne visos. Man patinka pica su ananasais.